top of page

Septyniolikta diena Musangsa vienuolyne

Giedojimo egzaminas ir gėda dėl vienuolystės

Vakar praėjau giedojimo “egzaminą” ir šįryt jau buvo premjera. Smagu buvo giedoti Rytinio varpo giesmę Musangsos salėje, kur praktikavo pats Zen Meistras Sung Sahnas, dabar praktikuoja jo mokiniai Zen Meistrai, sėdi pats abatas, kuris gieda tobulai, seni vienuoliai ir kandidatai, mokytojai. Man įvykis. Didelių klaidų nebuvo, bet vis tik yra kur tobulėt. Giedojimų praktiką ištisus metus atliekanti lenkė pagyrė ir tai jau puiku. Dar vienas žingsnis. Kalbėjausi su Beophea Sunim – malajiečiu jaunu vienuoliu apie kurį jau rašiau, kad ištisai su šypsena ir ištisai darbuose, nes jis čia kaip ir ūkvedys, ir technikas, ir vairuotojas ir t.t. Jis pasakojo, kad pas juos Malaizijoje tapti vienuoliu yra tiesiog baisu, nes tai yra paskutinis dalykas, ko trokšta tėvai – mat vienuoliai gyvena iš kitų, o tai jų kultūroje yra bėda. Jis bandė paaiškinti savo tėvams, bet nieko nesigavo. Dabar bendrauja su mama ir viskas geriau. Va tau kokie skirtingi dalykai. Šis jaunas žmogus taip gerai čia jaučiasi, taip visiems reikalingas ir taip nuoširdžiai praktikuoja, kad atneš visiems tikrai daugiau naudos, nei būtų padėjęs dirbti tėvui jo mažoje parduotuvėlėje ar tapes inžinierium – ko tėvai norėjo ir jis buvo pradėjęs studijuot… Tam reikėjo žengti žingsnį, kuris buvo nelengvas. Ir tapti vienuoliu yra ilgas kelias per darbą. Kinijoje išvis vyriausias sūnus neturi teisės būti vienuoliu – jei taptų tai surastų ir prievarta gražintų namo kurti šeimą, tęsti giminės ir dirbti “normalų” darbą. Va taip. Ir kai pir suprantama viskas, tik akda dabar lyg kiti laikai. Na, bet konfucionizmas yra tikrai labai rimtai įsėdęs į tos šalies žmonių sąmonę. Jie dirba ir dirba – rezultatus mato visas pasaulis. Rūkas visa tai ir sumaištis. Bet va kokiam gražiam rūke paskendus Musangsa





bottom of page