top of page

Penkiolikta diena Musangsa vienuolyne

Miegas medituojant ir išgąstis dėl meilės.

Pirma diena, kai meditacija teikė tai, kas vadinama “enjoy” – mėgaukis, džiaukis. Reikėjo dviejų savaičių. Po truputį kažkas lipdėsi ir va. Ir su kėlimųsi jau kaip namuose – jau be jokio žadintuvo 10 minučių prieš 4-ias. Ir šiandien per meditaciją kažkas už nugaros taip gražiai užmigo – iškart girdisi pagal kvėpavimą, nes šiaip meditacijoje nesigirdi net kvėpavimo. Ir tas žmogus atsibudęs po kelių minučių matyt dar nesuvokė, kur esąs ir labai skaniai nusižiovavo. Džiaugiuos už jį – gali net taip damiegot. Linksma.

Parašė draugas gmail. Netikėtai jausmiškai apie visą apimančią meilę, ego, nuobodumą būties, praktikas ir staiga “o ar tu mane myli?” Nebūdinga jam. Nėra patetiškas ir panašiai. Kažkaip net sustingau – per arti priėjo? Netinkamas klausimas emailu? Ir netikėtai tai privertė mane labai paprastai pamąstyti, kas yra, ką mes vadiname meile? - Tai, kas mums brangu – tėvai, žmona, vaikai. Na gal dar draugai, bet jau kitaip. Pagalvoju, kodėl aš vengiu šito žodžio? Ar dėl to, kad mano vaikystėje juo niekas nesisvaičiojo. Panašiai, kaip “neminėk Dievo vardo be reikalo?” Gal dėl to, kad nenuvalkiot? Ar dėl to, kad aplinkoje buvo dabar mėgiamo žodžio junginio “emocinis intelektas” stoka. (Ačiū visiems šventiesiems, kad dingsta iš kalbos mada vis sakyti “naratyvas’. Kažkokia išsilavinimo stoka užplūdus). Užvakar kalbėjau su Musangsa abatu Zen Meistru Tan Wol Sunim. Jis netikėtai prisipažino, kad kai iš savo Mokytojo Zen Meistro Seung Sahno išgirdo žodžius, kad vienuolis atsisako pasaulietinės šeimos, tam, kad visa Visata taptų jo šeima, jis apsiverkė. Aš tai girdėdamas irgi vos neapsiverkiau. Ne dėl teksto, kuris iš knygos žinomas, bet dėl to, kaip vienuolis tai pasakė. Visiškai ramiu veidu. Taip gražiai, su tokiu tikėjimu ir be jokios egzaltacijos. O va mano susigraudinimas būtu labai ne vietoje Geriau paverksiu, kai kelius skaudės. O mano močiutė – grįžtant prie emocinio intelekto – sakydavo “pažliumbk pažliumbk – mažiau myžt reikės” – ir tai man iki dabar patinka. Geras mokymas buvo. Labai jau daug kur mes verkšlenam. Nors kažkaip ir mižnių nesumažėjo. Tai gal mano močiutė buvo neteisi. Tai va meilė matyt man yra tada, kai skauda už kitą, kaip už save. Taip pat, kaip už artimiausią tau žmogų. O kol taip nėra… Man tas žodis organiškai skamba iš moters lūpų vaikams. Na dar vyrui, nes taip jau įprasta moterims. Dar kai visko pradžia porų santykiuose – emocijų pilnas kūnas ir galva. O šiaip, atvirai pažiūrėjus, mūsų meilės labai egoistinės. Jei išgirsti, kokią nelaimę – džiaugiesi, kad ne tau. Jei žmogus tave palieka, nes nebegali, nebenori, nebeišeina būti kartu – jis dažniausiai iškart tampa “blogu žmogum”. Net neįsivaizduoju, kaip be kokios nors praktikos tokį sąmoningumą išsiugdyti. Net ir su praktika sunkus uždavinys. Kaip ten bebūtų, bet neišpildžius tos paprastosios mūsų žemiškos meilės, neišmokus visų pirma būt pagarbiais, draugiškais, mylinčiais su savo artimiausiais, nemanau, kad gali šokti kur aukščiau. Kaip Krišnamurtis sakė – kokia ten meditacija, kai šeimoje betvarkė Na o mūsų mokyklos įkūrėjas Zen Meistras Seung Sahnas sakydavo – “Try. Just try for 10 000 years. Just go straight…” Nors ir pats visokių velnių priėdęs buvo. Pabandyt verta – kepurė nenukris. Kas žino, gal jau liko tik viena diena iki to 10 000 years…

P.S. O būties nuobodumas prasideda tada, kada nebelieka budrumo, nėra žvilgsnio. Ir jokios atjautos ir meilės būt nebegali. Nes kai jis yra – viskas yra paslaptinga ir gražu. Net grindys prieš akis - anot Zen Meistro Dae Bong Sunim - yra tavo draugas.

Nuotraukoje su Zen Meistru Tan Wol Sunim. Jis yra ir Musangsa vienuolyno abatas. Meditacijos salė.





Comments


bottom of page