Eilinis nušvitimas ir nesveiko maisto fiesta.
Prieš kelias dienas apie tris valandas praleidom su Musangsa dvasiniu vadovu Zen Meistru Dae Bong Sunim kavinėje. Jau gal trečią kartą. Aš vis klausau įvairiausių istorijų apie jo jaunystę ir keliones su Kwanum Patriarchu Zen Meistru Seung Sahnu. Ir staiga suvokiau, kad viskas pasakojama taip paprastai, kaip mūsų tėvai ar draugai ar dar kas nors pasakoja istorijas prie stalo. Vis klausydamas galvoju, o ką čia užrašyti? Viskas taip paprasta. Tarsi per buitiška. Kažkokios paslapties ar iškilmingumo trūksta. Į kažkokį jo pasakojimą pakomentavau – “Kad visi laukia ir gal net reikalauja iš mokytojų ir mokymų nušvitimo, tik niekas nežino, kas tai.” Į tai reaguodamas jis čiupo man už rankovės ir paklausė? – “O tu ar lauki? – aš tai ne. Va tavo švarkelis pilkas”, paėmė puoduką atsigėrė kavos – “va – tik tiek”. Va ir visas nušvitimas. Kitas dalykas, kaip tai išlaikyti nuolatos. Kaip patikėti, kad to tikrai pakanka. Nes mums visada ko tai trūksta. Visada negana. Ir dar svarbiausias turbūt dalykas, kaip būti adekvačiam, kada sunki situacija. Tada ir pasireiškia praktikavimo vaisiai. Arba nepasireiškia. Nesvarbu kokia, tik geriausia - turinti savo tradiciją, liniją. Esant ilgaamžei patirčiai tiesiog daugiau šansų atvesti kur reikia. Tiksliau, aiškiau paaiškinti, parodyti metodus, o toliau jau keliauk pats. Tokia praktika, kuri stiprina mus, leidžia matyti save, priimti viską, kas atsitinka ramiai ir atidžiai stebint ir atitinkamai veikiant. Arba neveikiant išvis... Kas labai dažnai būna geriausia veiksmas Jokių mistikų. Žinoma, kai kas pasirenka rizikingas, asketiškas praktikas tam tikslui pasiekti ir tai puiku. Toli gražu ne visada jos atveda ten, kur reikia. Pavyzdžiui - vienas žmogus nuvyko į vietą, kur Zen Meistras Seung Sahnas atliko šimto dienų intensyvią praktiką ir po įvairių išbandymų ir įdomių regėjimų nušvito. Tai tas žmogelis irgi nevalgė, gėrė spyglių nuovirą ir ilgą laiką praktikuodamas pasiekė tokią būseną, kai kažkoks balsas liepė šokti nuo olos, kad nušvistų. Gerai, kad neužsimušė. Va taip ir būna, kai intensyvias praktikas daro nepasirengę žmonės. Neadekvatumas savo situacijai. Na bet ką gi – liko gyvas ir su gera patirtimi. Vakar dar buvo picų ir kolos šventė – įėjęs į valgyklą vos neišgriuvau. Tiek laimės… Sukapojau belekiek gabaliukų, išgėriau gal puslitrį šaltos kolos… Jo… Netikėta. Nu ir koks čia toks vienuolynas? – baisu. Kur askezė? Kur įžvalgos ir sveiko maisto pamokos? Neviltis. Kur švytėjimas? Regėjimas? Levitacija? Nuotraukose Zen Meistras Dae Bong Sunim. Ir nesveiki pietūs. Na ir kaip visa tai suderint? Ką žmonės pagalvos?
Komentarze