Turkijos viešbutis ir praktikos kančia.
Viename iš komentarų po picos ir kolos pietų, Musangsa buvo palyginta su trijų žvaigždučių viešbučiu Turkijoje. Skamba ne kaip, ar ne? Bet išties žmogus norėjo pasakyti, kad kiti medituoja olose ir aplūžusiose trobelėse be patogumų, o čia kaip ir tokia easy vietelė pakeliui. Pajutau, kad pradžioje mane tai lyg užgavo – ir iškart pamačiau savo prisirišimus. Palyginimas su poprasčiu viešbučiu, aišku, gal čia ir nelabai vietoje, nes asociacija netinkama, bet kai įsigilini į žmogaus protą ir motyvus – viskas ok, tik gal negrabiai išsireikšta. Va čia dar vienas praktikos privalumas – matai savo prisirišimus prie pavadinimų, formu, patirties, suvoki savo nusistatymus ir kaip tai veikia tavo mintis, o po to ir veiksmus. O juk nesupratęs gali nesuprasti, kad žmogus tiesiog palygino ir netgi kaip ir teigiamai – kaip jis supranta. O šiaip jau toliau gilinantis į askezes ir „praktiką su patogumais, nedaug kas nuolatos atlieka askezės praktiką – tai žmogus turi pajusti giliai iš vidaus. Visi Zen Meistrai čia yra tai atlikę, dėl to, kad pradžioje toks poreikis anksčiau ar vėliau daug kam atsiranda. Potyriai įvairūs – vieniems, kaip Musangsa abatui Tan Wol Sunim – jie kertiniai, net su sveikatos apsigadinimu (jis šimtą dienų praleido nuolatos – ir naktimis praktikuodamas kalnuose su minimumu maisto ir vos galų neatidavė – bet kaip pats sako – nieko nekeistų, net ir pagadintos sveikatos negaila. Aprašyiu tai vėliau), kitiems buvo rimtas išbandymas, tačiau jie jo neakcentuoja. Išties, jei atrodo praktika čia nesudėtinga, tai ir puiku – po kurio laiko tikrai pripranti ir keltis prieš keturias ir kasdien giedot po valandą, ir nusilenkimus daryt ir dirbt ir medituot po keliskart. Ir tai puiku, nes ne askezė ir alinimas savęs svarbu, tiksliau tai net nepageidautina. Supranti, kad kūnas ir protas gan greit prie visko prisitaiko, bet tada ateina kiti iššūkiai – kaip netapti automatu, atliekančiu praktiką neįdėmiai ir pro pirštus. Ir šiaip visas procesas turi teikti džiaugsmą. Tai turi tapti gyvenimo dalimi ir po kurio laiko visas gyvenimas, ką bedarytum, tampa praktika. Tuomet atsiveria subtilumai, teisinga reakcija, teisingas įvardinnimas, teisingas mokymas. Pavyzdžiui aš labai mėgstu lauko teniso ir gerų filmų, bei serialų praktiką, dar tiesiog drybsojimo ir žiūrėjimo pro langą praktiką... Dar gero pavalgymo praktiką, budistinių ir nebudistinių knygų skaitymą, nelietuviškus standup'us ir kitą humorą. Bet kasdieniai nusilenkimai, giedojimai, meditacija – visa tai labai puikiai sureguliuoja. Šimtmečių tradicijos yra rimtas dalykas. Be jų viskas labai lengvai išskysta. Pavojus pamesti teisingą kryptį: būti laimingam ir (būtina sąlyga) padėti visoms gyvoms būtybėms. Reikia nepamiršti, kad labai skiriasi ir vienuolių bei pasauliečių praktikos ir galimybės, tik nei viena nėra geresnė. Vieni susiduria su vienais išbandymais, kiti – su kitais. Nėra lengva būti geru vienuoliu ir taip pat sunku tapti išmintingu pasauliečiu. Taigi iš principo viską galima lyginti su bet kuo, bet geriau išbandyt pačiam. Meniu perskaitęs sotus nebūsi. Zen Miške mes darome pažintines praktikas, kurias norint galima pavadinti ir sanatorijomis, tačiau nemažai žmonių paskui ateina į tikrus ilgesnius Kwanum mokyklos mokymus ir tai puiku. Arba gal pasirenka jogą, ar kitokias praktikas – svarbu sužino, kad yra ir kitoks gyvenimo būdas. Niekam nereikia kančios – jos ir taip pilna. Tačiau pastangų pradėti praktiką ir tuo labiau ją tęsti tikrai reikia. Tad kam persistengti iškart? Jauskim save ir stebėkim – tuomet tikrai pamatysim ir kiek galim ir kiek reikia.
Nuotraukose – nepersistengiantis praktikuotojas Linas. Ilgiau nepersistengiantis praktikuotojas ir vyresnysis Dharmos mokytojas Alvydas (tikiuosi neįsižeis – nes mano leksikoje tai komplimentas Labai kažkaip nesmagu, kai pastangos visur per siūles plyšta .... Vaizde - smagusis Čekijos Kwanum vadas/abatas – Zen Mokytojas Jiri Hazelbaur Musangsos Budos salėje.
Comentários