top of page

Dvidešimt ketvirta diena Musangsa vienuolyne

Negelbstintys stebuklai, tikrinantis protas, užsinešę veidrodžiai ir vestuvių prisiminimai.

Pakalbėjom apie magiškas jėgas su Beopsung Sunim – vienuoliu korėjiečiu – Bo Haeng Sunim draugu. Kartu praėjo nelengvą kandidato į vienuolius kelią. Jis girdėjęs daug visokių istorijų. Pavyzdžiui apie tai, kad vienas korėjiečių vienuolis nieko nevalgė dvidešimt metų – buvo gyvas tik saulės energija. Nežinau, kaip su ta energija, bet kai pats praktikavau be valgio savaitę, tai patiko. Jau vien dėl to, kad supranti, kad viskas yra galvoje. Nieko ypatingo, jei žinai, kodėl tai nori daryti. Ir duoda daug pasitikėjimo, o man ir sveikatinės naudos. Matyt nebūtinai mūsų mokslas gali viską užfiksuoti. Tačiau vienuolis pasakė vieną paprastą dalyką – „kam tau ta magija? – vieną dieną vis tiek teks mirti. Zen mokymas yra ne apie magiją, o apie kančios nugalėjimą. Apie pagalbą kitiems pasiekus išsilaisvinimą. Širdies sutroje rašoma – „Gate Gate Paragate Parasamgate Bodhi Suaha!– "O vedanti anapus, vedanti anapus, nukelianti anapus ribų, nukelianti už beribiškumo ribų į pabudimą, šlovė!". Plius įgijus tokias galias labai lengva pasileisti plaukus ir užstrigti didybėje. Nu ir kaip neužstrigti, jei gali per kokį televizijos vakarėlį palevituoti po salę ir iškart tapti pirmu žmogumi Lietuvoje. Gal tiek to. Na o jei rimčiau, jis buvo sutikęs vieną čakrų meistrą, kuris kažkaip turėjo gebėjimus jas pilnai atverti (atvirai pasakius nežinau, kas tai ), tačiau jis pats prisipažino, kad Dharmos paslapčių (budistinio mokymo) jis taip ir neįvaldęs, kad senatvės, ligos ir mirties (kančios) nugalėjimo klausimas jam liko atviras. Taip pat paaiškino technikas, kurios iš esmės susijusios su kvėpavimu ir tai, kad visa tai reikia pradėti iki dvidešimties metų – kol jaunas ir stiprus kūnas gali atlaikyti krūvius. Man net palengvėjo – net nepradėsiu. Važiuoju į Seulą susitikti su draugais Won Bo Sunim ir Il Gyo Sunim. Būsiu keliose šventyklose. Tame tarpe porą dienų pagyvensiu Hwa Gye Sa, kur ilgą laiką gyveno ir numirojo Bo Haeng Sunim. Šįryt po meditacijos vienas Zen Meistras parodė kaip ir tokį mikroskopinį susierzinimo judesį – išeidamas iš salės, kada reikia nusilenkti Budai, mostu kiek nekantriai parodė vienuoliui pasitrauktį– užstojo Budą. Na va - pagalvojau – būna pasitaiko... Čia panašiai kaip prieš susitikdamas su Jo Šventenybe Dalai Lama išgirdau jį lipant laiptais ir kažką piktokai aiškinant jį lydintiems vienuoliams. Irgi pagalvojau – matai, ir JIS gali susierzinti. Ir apsidžiaugiau ir palengvėjo. Nu ir juokingi tie mūsų protai. Kuria visokius stabus ir kitokias nesąmones ir tereikia Mokytojams slystelti – iškart gaudo ir vertina, piktdžiugauja. Save gal pirma reiktų pagaut ir peržvelgti, ką esi nuveikęs. Visi mes žmonės – net ir visi Patriarchai turi kūną. Visko pasitaiko. Tikrinti Mokytojus prieš pasirenkant reikia ir būtina, tačiau sugebėti atskirti mokymo gilumą nuo tiesiog žemiškų paklydimų irgi didis dalykas. Visko buvo su jais ir bus su visais, tik mes labai greiti smerkti. Tokiu atveju reikia greitai nuvalyti veidrodį – aiškiai bus apsinešęs. P.S. Nespėjau papostint ir jau atvykau pas Won Bo Sunim – lietuvę vienuolę Korėjoje esančia nuo 2000 -jų. Šioje šventykloje mes su Edita ir susituokėm. Kaip namie. Abatė Jin Myung Sunim mus sutuokė. Kaip ir giminės jaučiamės dabar

Nuotraukose Won Bo Sunim ir jos Mokytoja Jin Myong Sunim prie savo šventyklos. Vaizde - šventiniai pietūs ir dovanų krūvos. Jin Myong Sunim pradejo mokintis groti violančele būdama 64 metų...





bottom of page