Nukvaišęs giedotojas ir Won Bo Sunim griaunančioji meditacija
Vienas draugas paskaitęs apie mano kelionę ir visokius giedojimus parašė – „Linai, ką jauti? Palengvėjimą, lengvą svaigulį, norisi daug juoktis ? Kame ten kampas ? Jei būtų kitas žmogus, tai parodyčiau prie smilkinio. Na bet žinant tave man kyla klausimas: kame ten kampas ?“ Sutarėm, kad susitikę pakalbėsim. Šiaip jau labai geras klausimas. Manau, nemažai kam kyla. Aš irgi čia jį aiškinuos. Stengiuos suprasti save geriausioje, kaip man atrodo vietoje. Kaip krepšininkas norėtų mokintis pas tarkim Marčiulionį, tapytojas pas Šagalą, rašytojas pas Granauską... Man Kwanum mokyklos širdis Musangsa vienuolynas tapo tokia vieta, kur gali akivaizdžiai pamatyti, kaip žmones veikia Zen Meistro Seung Sahno mokymas. Praktiškai. Akis į akį. Kasdieniuose darbuose, praktikose ir laisvalaikyje. Rimtai kalbant, juokaujant arba tylint. Turiu pasakyti, kad kompanija nerealiai skirtinga ir tikrai "pažengus" - daug juoko, geras humoro jausmas, atidumas, aštrus protas. Išmintis ir jautrumas situacijai. Tiesiog smagu būti. Grįžtant prie temos "kodėl"? - Man rūpi klausimas, kodėl mes čia ir ką mes čia veikiam. Kodėl žemė tapo tokia nelaiminga planeta, kur krūva vaikų badauja, o mes perkam raketas ir skrendam į Marsą, gaminam elektrines mašinas ir mėtom maistą į konteinerius, turim naujausius mobiliakus ir dešimtis kilogtramų nereikalingų drabužių. Kodėl tik pabaigęs meditaciją sugebi apšaukti dukrą, o grįžęs iš savaitinio atsiskyrimo susierzinti dėl nemiklaus vairuotojo ar lėto pirkėjo prie kasos. Kodėl mums visada visko negana? Kodėl mūsų ego/Aš, visada konkuruoja ir lygina, kodėl mes pilni nuomonių ir nesugebam išvysti situacijos ar žmogaus tokių, kokie jie prigimtinai yra? Kodėl mes viską skirstom ir lyginam – tas darbas geresnis, tas žmogus va darbštus labai, o aš tinginys? Kodėl žiūrėjimas pro langą blogiau už duobės kasimą. Juk viskam savo laikas ir savo situacija. Kodėl mes nesuvokiam savo kančios – net nesusimąstom apie tai, nes esame tiek pripratę, kad tai jau įprasta. Kodėl mokyklose moko sekso pagrindų, bet nemoko, kaip ir kada sveikintis, kas yra šypsena ir kad žmogaus pagrindinė užduotis rasti būdą būti laimingu ir padėti kitiems. Galėčiau vardinti ir nusibosti sau. Ir dar dėl to, kad nesukiočiau piršto, jei kas man neaišku, bet kaip ir tas mano draugas norėčiau išsiaiškinti arba tiesiog palikti ramybėje nevertinant, neniekinant, neįžeidinėjant nei viduje, nei išorėje. Amen. O šiaip meditacija ar kita praktika neturi nieko bendro su sektantizmu ar religija, jei ji atliekama teisingai suvokiant, kas tai yra. Žiūrint paprasčiausiai ji skatina dėmesingumą, leidžia išvysti save ir savo mąstymą kritinėje šviesoje tam, kad vėliau to kriticizmo neliktų. Saugo nuo alchaimerio ir nuo išsiblaškymo, nuo šiurkštaus elgesio ir nuo liguisto tingumo. Padeda žaisti tenisą ir prisiminti, kur palikai po to raketes. Užrakinti mašiną ir nepalikti joje raktelių. Dar padeda nenorėti : mašinos, daugiau pinigų nei reikia, žiedo su briliku, paveikslo salonui, geresnio darbo su didesniu atlyginimu... Nepykti ir neieškoti kaltų, kai negauni pinigų kinui. At šiaip ko negauni. Galite pavardinti patys – puikus žaidimas. P.S. Kartą prieš daug metų vienas turtingas ir protingas mano draugas paprašė susitikimo su mano drauge vienuole Won Bo Sunim. Jis paklausė tiesiai šviesiai „kam medituot? Ką aš gausiu už tai?.“ Vienuolė atsakė taip pat tiesiai ir zeniškai „Ne tai, kad negausi, bet jei pasiseks, daug ką prarasi?“ Draugas išsižiojo. Va tai ir yra ta puikioji „Nežinau“ būsena. Tas konganas/klausimas/situacija, kuri priverčia protą sustoti ir atsiveria kita erdvė. Kas tas praradimas? Ką prarasim ir ką atrasim? – Irgi puikus žaidimas Alvydas išeidinėja pro duris, man rašant, atsakinėti konganą pas Zen Meistrą - aš jam palinkėjau "Nu laikykis, nepadaryk gėdos Lietuvai" Abu nusižvengėm - mat konganai ne apie žinojimą ir atsakymus. Fantastinis dalykas - jei turi sveiką požiūrį - gėdos prisidaryti neįmanoma - likti nuoširdžiame "nežinau" dar didesnis gėris.
Commentaires