top of page

Antra diena Korėjoje

Antra diena Musangsa vienuolyne arba

Nušvitimas prasideda nuo tualeto.

Baisią naktį žadėjusio kaimyno knarkimo ne itin girdėjau, o kai išgirdau apie 1 am – jau nuo 8pm buvau visai išsimiegojes. Ausų kimštukai vis tik geras dalykas. Keliamės ketvirtą ryto. Nusilenkimai, giedojimas, meditacija – viskas kaip namie. Tad dar grįšiu prie pirmosios dienos įvykių. Apie korėjiečių paslaugumą ir rūpestingumą. Oro uoste mane pasitiko Won Bo Sunim – mūsų vienintelė likusi Korėjoje vienuolė. Smagu, kai Seule pirmas tekstas lietuviškai. Pasirodo traukinys, kuriuo turėjau važiuoti iš Seulo oro uosto iki Daejeon miesto tik valandą, na dar ir iki vienuolyno su taxi, nevažiuos – mat korėjiečiai irgi išmoko streikuot. Tad Won Bo Sunim padėjo nusipirkti autobuso bilietus, palydėjus pasakė vairuotojui, kur man išlaipinti ir mes atsisveikinom. Turiu būtinai paminėti, kad užvalgiau geros aštrios kimchi sriubos su ryžiais (aštrūs fementuoti pekino kopūstai ir kitos gėrybės...) ir sėdu į autobusą, kuris pasirodo važiuos keturias valandas nestodamas ir jame nėra tualeto. Užtai sėdynės tokios, kad atsigult galima – nesu matęs nei tokio pločio nei tiek vietos kojoms. Migtelėjau valandėlę. Atsibudęs supratau, kad kažkaip be tualeto bus sunku. Artėja trečia važiavimo valanda, korėjiečiai sau ramiai sėdi, o aš suprantu, kad bėda. Ir dvasiniai dalykai nutolo taip toli, kaip ir Lietuva. Pradėjo pilti šaltas prakaitėlis, nes važiuojame nesibaigiančiomis autostradomis ir sustot nė neįsivaizduoju, kur būtų galima. Bet supratęs, kad kitaip ilga dvasinė kelionė prasidės nuo gėdos ir nekokių potyrių, o ne nuo gyvenimo ir praktikos šventykloje, bandau pakalbinti šalia sėdinčią moterį, ar nestos kur vis tik autobusas. Ji tuoj puola kalbint kitą – mat nelabai supranta. Tuomet tas kitas dar trečią ir pagaliau vienas jaunas vyras suprato – gal jau iš paprakaitavusios mano kaktos ir išsigandusių maldaujančių akyčių, kad reikalas rimtas. Nubėgo pas vairuotoją ir grįžęs pasakė, kad po 15-20 minučių turėtų sustoti. Aš padėkoju ir galvoju, ar pavyks datraukti. Ir netikėtai – ačiū visiems Dharmos saugotojams, keliautojų angelams, paslaugiems korėjiečiams ir autostradų tualletų planuotojams – jau po 5 minučių autobusas sustoja priešais tualetą. Apsidžiaugiau daug labiau, nei bet kokią šventyklą pamatęs. Dar po penkių minučių nušvitau. Tai tiek žmogui ir tereikia. Ne ką nors padaryti, o kur nors nepridaryti. Ir darkart apie korėjiečių dėmesingumą ir rūpestį Autobusas sustoja kažkokioje stotyje po trijų valandų ir iš jo išlipa visi keleiviai. Aš žinoma taip pat. Einu ieškot taksi, bet iš priekio atbėga vyras ir man ką tai sako – aš jam sakau, kad taip, ieškau taksi. Jis purto galvą ir kviečia iš paskos – tik tada supratau, kad čia autobuso vairuotojas – mes gi sunkiai juos skiriam, kaip ir jie mus. Jis pamatęs, kad manęs nėra autobuse – puolė ieškoti. Juk Won Bo sunim prisakė, kur mane paleisti... Va tai būčiau paklaidžiojęs, nes miestas pasirodo buvo ne Daejeon, kur turėjau lipti, o Saejeon. Angliškai čia nelabai kas kalba, o ir nė vieno turisto nemačiau. Ir buvo likus dar gera valanda kelio... Gera pradžia susipažinimui su šalimi. Ai, dar vakarinėje meditacijoje po visos įdomios ir turiningos kelionės sugebėjau užmigt kokius 20 kartų. Keista, kad nenuvirtau. Bet kas man – nušvitusiam?...





bottom of page