top of page

Aštunta diena Musangsa vienuolyne

Esame “sprendėjai iš pirmo žvilgsnio”.

Šventyklos, giesmės, nušvitimas tualete, skausmai kojose medituojant ir t.t. ir pan... O išties tai vakar kalbantis su tokiu vokietuku – gal trisdešimt metų jam, supratau, kad viskas juk čia apie žmones. Pirmą dieną, kai jį pamačiau, pasirodė, kad turi kokį tai nedidelį neįgalumą, gal net šiek tiek autizmo, nes vaikšto labai kaklą į priekį padavęs, kaip koks paukštis, bet jei sukasi, kai ko paklausi, tai suka ne galvą, visą kūną – jau atvirkščiai, nei paukštis – tarsi kaklas įtvare būtų. Ryžas visas, tylus toks. O atsisėda medituoti – visas tarsi persikūnyja – tiesus kaip styga. Pakalbinau, padėkojau už kažką. Susibendravom. Dabar drauge sėdim prie vieno stalo. Įdomus, labai apsiskaitęs, netradicinio mąstymo žmogus. Ketina tapt vienuoliu. Jau 9 savaitės čia. Atsisakė visko – darbo, buto ir atvyko čia be bilieto atgal. Ir taip galėčiau vardint visus – rusę virtuvės meistrę- labai gyva, juokaujanti ir drauge matyt tvirta mergina - kažkur Sibire bando savo Zen centrą daryti, jau kažkas jai paaukojo gryčią. Lenkė, kur daro kido – giedojimo praktiką ištisus metus ir mirktelėjusi patarė kad labai nepersistengčiau kasdien Dharmos salę valydamas - mes kartu dirbam... Didžiulį kambarioką korėjietį, kuris dirba gamykloje gaminančioje kokius tai dalykus lėktuvams ir praleis čia kelis mėnesius. Jis turi visur vaikščiot su rankšluoščiu, nes prakaituoja labai, turi diabetą, kvėpavimo problemų ir miega su deguonies kauke, o visada linksmas, su šypsena, vis atneša mums iš miesto kokių sulčių ir šokoladukų, aukšto intelekto, bet įžvelgt tai nėra lengva, nes niekaip neišsiduoda Lenkas šventyklos „ūkvedys“, kuris sukasi kaip vijurkas - visur jo pilna, viską jis tvarko ir taiso ir dar vadovauja meditacijoms ( tokias pat pareigas turėjo kitoje šventykloje mūsų Bo Haeng Sunimas - dabar suprantu, kaip turejo būti užimtas) visi jie neįtikėtinai mieli. Labai ryškūs ir skirtingi personažai. Ir drauge, kai pagalvoji, daug geriau atsiskleidžiantys čia, vienuolyne. Aš jau nekalbu apie Zen Meistrus ar Mokytojus, kurie praleido šiame kelyje po trisdešimt ir daugiau metų. Ir jokios meistrystės „ant jų“ nesimato jokiose situacijose. Valgom kartu, kalbam kartu. Jokio mokinimo ir jokios pozos „aš žinau“. Tuom ir puikus Zen mokymas, kad kuo toliau, tuo mažiau išsiskiriantis esi, tuo viskas yra viename. Tuo didesnis "nežinau protas“. Nerealių žmonių sambūris. Niekas nelįs į akis, bet pasiruošę padėti, kai tik prieini – nereikia net burnos atverti. Labai rekomenduoju pabūti, jei nors kiek traukia. Pradžioje galima ir KWANUM ZEN mokyklos centruose Lietuvoje ( www.zen.lt ), ar Varšuvoje Lenkijoje (https://www.zen.pl/) – puiki seniausia mokykla Europoje. Visur į „temple stay“ programą gali atvažiuoti visi, kas nori. Labai tikiuosi, kad su laiku kažkas panašaus atsiras Zen Miške. Ir dar – daugelis tų žmonių dabartiniame mūsų sociume kaži ar galėtų taip atsiskleisti. Jie nėra kovotojai už save, dėl vietos po saule ir panašiai. Nėra karjeristai. Arba tie, kurie suprato, kokie laikini yra troškimai. Ir šiaip po tokios stovyklos daug kas gali gyvenime pasirodyti daug paprasčiau ir lengviau. Galų gale pradedi naujai vertinti, ką turi – santykius su artimaisiais, savo darbą. Yra laiko viskam suvirškinti ir pamatyti, ar kartais neužbuksavom savo pačių išmuštose vėžėse Labai šilta čia visom prasmėm. Tik nuo žmonių šilumos prakaitas nebėga





bottom of page